KRIKŠTAS

Pagal Katalikų Bažnyčios Katekizmą (KBK), Prieiga internete: http://katekizmas.lt/kbk1996p2003/N14D5D.html [žiūrėta 2015 09 22] bei pagal Kanonų teisės kodeksas – Codex iuris canonici (CIC), Lietuvos vyskupų konferencija, Vilnius, 2012.

 

Šventasis Krikštas yra viso krikščioniškojo gyvenimo pamatas, prieangis į gyvenimą Dvasioje (vitae spiritualis ianua), vartai į kitus sakramentus. Krikštu mes esame išlaisvinami iš nuodėmės ir atgimstame kaip Dievo vaikai; tapę Kristaus nariais, įsijungiame į Bažnyčią kaip jos pasiuntinybės dalyviai: „Krikštas yra atgimimo per vandenį ir žodį sakramentas.“ (KBK 1213)

 

Krikštas Bažnyčioje

 

Nuo Sekminių Bažnyčia ėmė švęsti ir teikti šventąjį Krikštą. [...] per Krikštą tikintysis suvienijamas su Kristaus mirtimi; su Juo palaidojamas ir su Juo prisikelia. (KBK 1226-1227)

 

Kaip švenčiamas Krikšto sakramentas?  

 

Norint tapti krikščioniu, jau nuo apaštalų laikų reikėjo pereiti keletą įvadinių tarpsnių. Tai padaryti galima greitai arba palengva. Tačiau visada turi išlikti esminiai elementai: žodžio skelbimas, atsivertimo lydimas Evangelijos priėmimas, tikėjimo išpažinimas, krikštas, Šventosios Dvasios suteikimas, vienijimasis Eucharistijoje. (KBK 1229)

 

Pagal visų Lotynų ir Rytų Bažnyčių apeigas suaugusiųjų įkrikščioninimo eiga dabar pradedama jų katechumenatu, o vainikuojama iš karto trijų sakramentų– Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos – šventimu.  (KBK 1233)

 

Ten, kur ilgainiui plačiai paplito kūdikių krikštas kaip įprastinė šio sakramento forma, jo šventimas tapo vienkartiniu aktu, labai suglaudusiu parengiamuosius įvedimo į krikščionybę tarpsnius. Dėl pačios savo prigimties kūdikių krikštas reikalingas katechumenato po krikšto. Juo suprantamas ne tik reikalas apmokyti vaikus po krikšto, bet ir būtinybė drauge su bręstančia vaiko asmenybe išsiskleisti krikšto malonei. Tai būtent ir yra katekizavimo metas. (KBK 2131)

 

Šventimo mistagogija

 

Krikšto sakramento prasmę ir malonę atskleidžia jo šventimo apeigos. Dėmesingai jose dalyvaudami ir sekdami šių apeigų veiksmus ir žodžius, tikintieji susipažįsta su tais lobiais, kuriuos šis sakramentas ženklina ir įgyvendina kiekviename naujai pakrikštytame žmoguje. (KBK 1234)

 

Kryžiaus ženklas apeigų pradžioje paženklina Kristaus antspaudu tą, kuris Jam priklausys, ir reiškia Kristaus kryžiumi mums pelnytą atpirkimo malonę. (KBK 1235)  

 

Dievo žodžio skelbimas apšviečia apreikštąja tiesa krikštijamuosius ir apeigų dalyvius, žadindamas nuo Krikšto neatskiriamo tikėjimo atsaką. Krikštas gi yra „tikėjimo sakramentas“ ypatingu būdu, nes per jį sakramentiniu būdu įžengiama į tikėjimo gyvenimą. (KBK 1236)

 

Kadangi Krikštas reiškia išvadavimą iš nuodėmės ir jos kurstytojo velnio, prie krikštijamojo kalbamas vienas arba keli egzorcizmai. Krikštijamasis patepamas katechumenų aliejumi arba, krikštytojui uždėjus ant jo ranką, įsakmiai atsižada šėtono. Taip parengtas, jis gali išpažinti Bažnyčios tikėjimą, kuriam bus „pavestas" Krikštu. (KBK 1237)

 

Krikšto vanduo (tuo pačiu metu ar Velyknaktį) pašventinamas epiklezės malda. Bažnyčia prašo Dievą, kad per Jo Sūnų Šventosios Dvasios galia nužengtų į vandenį ir tie, kurie bus juo pakrikštyti, gimtų „iš vandens ir Dvasios“ (Jn 3, 5). (KBK 1238)

 

Toliau eina esminė sakramento apeiga: pats Krikštas. Jis reiškia ir neša mirtį nuodėmei, įtraukia į velykinę Kristaus paslaptį ir taip įveda į Švenčiausiosios Trejybės gyvenimą. Išraiškingiausiai krikštas atliekamas krikštijamąjį triskart panardinant krikšto vandenyje. Tačiau nuo seniausių laikų krikštas gali būti teikiamas ir triskart pilant vandenį ant krikštijamojo galvos. (KBK 1239)

 

Patepimas šventąja krizma – kvapniu, vyskupo pašventintu aliejumi – reiškia Šventosios Dvasios dovaną pakrikštytajam. Jis tapo krikščioniu, tai yra Šventosios Dvasios „pateptuoju“, suvienytu su Kristumi, kuris yra pateptasis Kunigas, Pranašas ir Karalius. (KBK 1241)

 

Baltas drabužis simbolizuoja, kad pakrikštytasis „apsivilko Kristumi“, prisikėlė drauge su Kristumi. Žvakė, uždegta nuo Velykų žvakės, reiškia, kad Kristus apšvietė neofitą*. Pakrikštytieji Kristuje yra „pasaulio šviesa“ (Mt 5, 14). (KBK 1243)

 

Pakrikštytasis dabar yra Dievo vaikas Vienatiniame Sūnuje. Jis gali kalbėti Dievo vaikų maldą: „Tėve mūsų“. (KBK 1243)

 

Pirmoji eucharistinė komunija. Tapęs Dievo vaiku, apvilktas vestuviniu drabužiu, neofitas priimamas į „Avinėlio vestuvių pokylį“ ir gauna naujojo gyvenimo maistą – Kristaus Kūną ir Kraują. (KBK 1244)

 

Krikšto šventimą užbaigia iškilmingas palaiminimas. Krikštijant naujagimius, ypatingai palaiminama motina. (KBK 1245)

 

Kas gali būti krikštijamas?

 

Krikštą gali priimti kiekvienas dar nepakrikštytas žmogus. (KBK 1246)

 

Kas gali krikštyti?

 

Paprastai krikštija vyskupas ar kunigas, o Lotynų Bažnyčioje ir diakonas. Reikalui esant, pakrikštyti, ištardamas trejybinę formulę, gali kiekvienas žmogus, net nekrikštytas, jei tik turi reikiamą intenciją, būtent nori atlikti tai, ką krikštijant atlieka Bažnyčia. Pagrindas Bažnyčiai sutikti su tokia galimybe yra Dievo troškimas išganyti visus žmones ir Krikšto būtinumas išganymui. (KBK 1256)

 

Krikšto būtinumas

 

Pats Viešpats tvirtina, kad Krikštas yra būtinas išganymui. Todėl Jis paliepė savo mokiniams skelbti Evangeliją ir krikštyti visų tautų žmones. Krikštas yra būtinas išganymui tų žmonių, kuriems buvo skelbiama Evangelija ir kurie galėjo to sakramento prašyti. Bažnyčia nežino kito būdo amžinajai laimei pasiekti kaip tik Krikštą; dėl to ji stengiasi būti ištikima Viešpaties priesakui ir pasirūpinti, kad atgimtų „iš vandens ir Dvasios“ visi, kurie tik gali būti pakrikštyti. Dievas išganymą susiejo su Krikšto sakramentu, bet Jis pats nėra savo sakramentų surištas. (KBK 1257)

 

Krikšto malonė

 

Įvairius Krikšto padarinius ženklina regimi sakramento apeigų elementai. Panardinimas į vandenį simbolizuoja mirtį ir apvalymą, o drauge atgimimą ir atsinaujinimą. Du pagrindiniai Krikšto dariniai yra apvalymas nuo nuodėmių ir naujas gimimas Šventojoje Dvasioje. (KBK 1262)

 

Kūdikių krikštas

 

Kūdikiams, gimusiems su žmogiška, puolusia ir gimtosios nuodėmės suteršta prigimtimi, taip pat reikalingas atgimimas per Krikštą, kad būtų išgelbėti iš tamsybių valdžios ir perkelti į Dievo vaikų laisvę, į kurią yra pašaukti visi žmonės. Kūdikių Krikštas labai aiškiai parodo, kad išganymo malonė yra teikiama visiškai dovanai. Bažnyčia ir tėvai sutrukdytų kūdikiui gauti neįkainojamą malonę tapti Dievo vaiku, jei jo gimusio netrukus nepakrikštydintų. (KBK 1250)

 

Krikščionys tėvai turėtų suprasti, kad ši praktika taip pat atitinka jų vaidmenį puoselėti jiems Dievo pavestųjų gyvybę. (KBK 1251)

 

Kūdikių krikštijimas yra labai sena Bažnyčios tradicija. Ji gerai žinoma nuo II amžiaus. Tačiau labai galimas dalykas, kad jau apaštalams pradėjus skelbti tikėjimą, kai Krikštą priimdavo ištisi „namai“, būdavo krikštijami ir kūdikiai. (KBK 1252)

 

Pasirengimas vaikų iki 7 m. krikštui

 

CIC kan. 855 primena, kad tėvai, krikštatėviai ir klebonas turi pasirūpinti, kad krikštijamajam būtų parinktas vardas, neužgaunantis krikščioniškų jausmų. CIC kan. 867 įpareigoja tėvus pasirūpinti, kad jų kūdikiai būtų pakrikštyti pirmosiomis savaitėmis po gimimo, todėl raginami dar prieš kūdikiui gimstant apsilankyti pas parapijos kleboną ir pradėti rengimąsi krikštui. Mirties pavojuje esantis kūdikis krikštijamas neatidėliojant. Kad krikštas būtų leistinas, CIC kan. 868 reikalauja, kad tam pritartų bent vienas iš tėvų arba teisėtų globėjų. Be to, būtinas pakankamas tikrumas, kad vaikas bus auklėjamas katalikiškai, priešingu atveju krikštas atidedamas. Tačiau, jei vaikas atsiduria mirties pavojuje, leidžiama krikštyti prieš tėvų valią, nesvarbu ar jie būtų katalikai, ar ne.  Krikštijamo kūdikio tėvai bei krikštatėviai prieš krikštą yra tinkamai pamokomi apie šio sakramento reikšmę bei su juo susijusias pareigas.

Pagal CIC kan. 11, vaikas nuo septynerių metų laikomas sąmoningu, todėl jam reikia ruoštis Krikšto sakramentui kaip suaugusiam.

 

Krikštatėvių parinkimas

Krikštatėvių pareiga yra padėti tėvams vaiką globoti ir katalikiškai auklėti.
CIC kan. 873 ragina, kad būtų krikštatėvis ir krikštamotė kartu, bet nesant galimybei, pakanka tik vieno krikštatėvio ar krikštamotės.  CIC kan. 874 nurodo sąlygas, kurias turi atitikti krikštatėvis/krikštamotė: a) turi būti pasirinktas/a paties krikštijamojo, jo tėvų ar teisėtų globotinių, arba, tokių nesant, klebono ar krikšto teikėjo; pasirinkti krikštatėviai turi suvokti savo kaip krikštatėvių pareigas bei turėti intenciją jas išpildyti; krikštatėviai turi turėti bent 16 metų, būti katalikai, priėmę šventąją Eucharistiją bei Sutvirtinimą, gyvenantys pagal tikėjimą bei pagal tuo metu priimamas pareigas, nevaržomi kokios nors teisėtai uždėtos kanoninės bausmės bei nesantys krikštijamojo tėvas ar motina. O priklausantys nekatalikiškai bažnytinei bendruomenei, gali būti krikšto liudytojais drauge su krikštatėviu kataliku.

 

Suaugusiųjų krikštas

 

Kad būtų galima pakrikštyti suaugusį žmogų, CIC kan. 865 reikalauja, kad pats žmogus pareikštų valią priimti krikštą, būtų pakankamai susipažinęs su tikėjimo tiesomis bei krikščionio pareigomis ir būtų  praėjęs katechumenatą. Jis taip pat turi būti paragintas gailėtis už savo nuodėmes. Tačiau, mirties pavojuje gali būti pakrikštytas, jei bent kiek yra susipažinęs su pagrindinėmis tikėjimo tiesomis, yra pareiškęs norą priimti krikštą ir pažadėjęs laikytis Dievo ir Bažnyčios įsakymų. CIC kan. 866 pažymi, kad krikštijamas suaugusysis, tuoj po krikšto, nesant kliūčių, sutvirtinamas bei dalyvauja Eucharistijos šventime, taip pat priima ir Komuniją.