EUCHARISTIJOS SAKRAMENTAS

Pagal Katalikų Bažnyčios Katekizmą (KBK), Prieiga internete: http://katekizmas.lt/kbk1996p2003/N14D5D.html [žiūrėta 2015 09 22], pagal Kanonų teisės kodeksas – Codex iuris canonici (CIC), Lietuvos vyskupų konferencija, Vilnius, 2012 bei pagal Lietuvos Vyskupų Konferencija. Vaikų ir jaunuolių rengimo Atgailos, Eucharistijos Ir Sutvirtinimo sakramentams gairės, „Bažnyčios žinios“. 2014 / Nr. 11.

 

Šventoji Eucharistija užbaigia įvedimą į krikščionybę. Žmonės, Krikšto iškelti į karališkosios kunigystės garbę, o Sutvirtinimu tapę dar panašesni į Kristų, eucharistiniu būdu drauge su visa bendruomene dalyvauja paties Viešpaties Jėzaus aukoje. (KBK, 1322)

„Mūsų Išganytojas Paskutinės vakarienės metu, tą naktį, kurią buvo išduotas, įsteigė eucharistinę savo Kūno ir Kraujo auką, kad pratęstų Kryžiaus auką ilgus amžius, iki vėl ateis, ir savo mylimai Sužadėtinei Bažnyčiai šitaip patikėtų savo mirties ir prisikėlimo atminimą – gailestingumo sakramentą, vienybės ženklą, meilės ryšį, velykinį pokylį, kuriame priimamas Kristus, siela pripildoma malonės ir mums duodamas būsimos garbės laidas.“ (KBK, 1323)

 

Eucharistija – bažnytinio gyvenimo versmė ir viršūnė

 

„Visi kiti sakramentai, kaip ir visos bažnytinės tarnystės bei apaštalavimo darbai, yra susiję su šventąja Eucharistija ir į ją nukreipti. Juk šventojoje Eucharistijoje sutelktas visas dvasinis Bažnyčios gėris – pats Kristus, mūsų Velykų Avinėlis.“ (KBK, 1324)

 

„Eucharistija gerai išreiškia ir nuostabiai ugdo bendravimą su Dievu ir Dievo tautos vienybę, o tai padaro Bažnyčią tuo, kas ji iš tiesų yra. Eucharistija yra Dievo veikimo, kuriuo Jis Kristuje pašventina pasaulį, viršūnė; taip pat joje žmonės teikia Šventojoje Dvasioje didžiausią garbę Kristui, o su Juo ir Tėvui.“ (KBK, 1325)

 

Pagaliau, švęsdami Eucharistiją, mes jau dabar jungiamės su dangaus liturgija ir iš anksto ragaujame amžinojo gyvenimo, kuriame Dievas bus „viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28). (KBK, 1326)

 

Trumpai tariant, Eucharistija yra mūsų tikėjimo santrauka ir visuma: „Mūsų mąstysena derinasi su Eucharistija, o Eucharistija vėlgi sutvirtina mūsų mąstyseną.“ (KBK, 1327)

 

Šio sakramento pavadinimai

 

Neišsemiamus šio sakramento turtus išreiškia įvairūs jo pavadinimai. Kiekvienas pavadinimas jį nusako vis kitokiu atžvilgiu, būtent: Eucharistija, nes tai dėkojimas Dievui; Viešpaties vakarienė, nes tai Paskutinė vakarienė, kurią Viešpats valgė su savo mokiniais; Duonos laužymas, nes šį žydų valgymo paprotį Jėzus panaudojo, laimindamas ir dalydamas duoną kaip stalo šeimininkas; Eucharistinis susirinkimas (synaxis), nes Eucharistija švenčiama tikinčiųjų susirinkime, kuris regimai išreiškia Bažnyčią; Viešpaties kančios ir prisikėlimo atminimas; Šventoji auka, nes ji sudabartina vienintelę Išganytojo Kristaus auką ir drauge apima Bažnyčios auką; ji taip pat vadinama šventąja Mišių auka, „šlovinimo auka“ (Žyd 13, 15), dvasine auka, tyra ir šventa auka, nes ji atbaigia ir pranoksta visas Senosios Sandoros aukas; Šventoji ir dieviškoji liturgija, nes šio sakramento šventimas yra visos Bažnyčios liturgijos centras ir jos tobuliausia išraiška; tokia pat prasme šis sakramentas vadinamas ir šventųjų paslapčių liturgija. Sakoma ir Švenčiausiasis Sakramentas, nes tai yra sakramentų sakramentas; Komunija, nes šiuo sakramentu mes vienijamės su Kristumi, kuris mus padaro savo Kūno ir savo Kraujo dalininkais, kad su Juo sudarytume vieną kūną; Eucharistija dar vadinama šventaisiais dalykais (ta hagia; sancta) – tai pirmoji „šventųjų Komunijos [bendravimo]“, apie kurį kalba Apaštalų tikėjimo išpažinimas, prasmė. Dar kiti pavadinimai: angelų duona, dangaus duona, nemirtingumo vaistas, viatikas [kelionės maistas]; Šventosios Mišios, nes liturgija, kurioje vyksta išganymo paslaptis, baigiasi tikinčiųjų pasiuntimu (missio), kad jie vykdytų Dievo valią savo kasdieniame gyvenime. (KBK, 1328-1332)

 

Eucharistijos įsteigimas

 

Jėzus Kristus, mylėdamas savuosius, parodė jiems savo meilę iki galo. Žinodamas, kad atėjo valanda Jam iš šio pasaulio sugrįžti pas Tėvą, vakarienės metu Jis numazgojo jiems kojas ir davė meilės įsakymą. Norėdamas palikti jiems tos meilės įrodymą, niekada neatsitraukti nuo savųjų ir padaryti juos savųjų Velykų dalininkais, Jis įsteigė Eucharistiją kaip savo mirties ir prisikėlimo atminimą ir įsakė apaštalams ją švęsti iki Jam sugrįžtant; „tada juos paskyrė Naujojo Testamento kunigais“ (KBK, 1337)

 

Liturginis Eucharistijos šventimas

 

Net iš II amžiaus mus yra pasiekęs šv. kankinio Justino liudijimas apie svarbiausius eucharistinių apeigų elementus. Jie išliko tie patys visose didžiosiose liturginėse šeimynose. (KBK, 1345)

 

Pagrindinė eucharistinės liturgijos struktūra per visus šimtmečius išliko ta pati iki mūsų dienų. Joje išskiriamos dvi vieningos visumos svarbios dalys:

• susirinkimas, žodžio liturgija su skaitiniais, homilija [pamokslu] ir visuotine malda;

• eucharistinė [aukos] liturgija su duonos ir vyno atnašavimu, jų konsekracija dėkojimo [eucharistijos] metu ir Komunija. (KBK, 1346)

 

Kaip švenčiama Eucharistija?

 

Visi susirenka. Krikščionys sueina į vieną eucharistinio susirinkimo vietą. Jų priekyje – pats Kristus, kuris yra pagrindinis Eucharistijos veikėjas. Jis yra Vyriausiasis Naujosios Sandoros kunigas ir pats neregimai vadovauja kiekvienam Eucharistijos šventimui. Jam atstovaujantis (veikiantis, atstovaudamas Galvai–Kristui) vyskupas arba kunigas vadovauja susirinkimui, prabyla po skaitinių, priima atnašas ir sukalba Eucharistijos maldą. Visi aktyviai dalyvauja apeigose, kiekvienas, kaip jam dera: skaitovai, atnašų nešėjai, Komunijos dalytojai ir visi susirinkusieji, kurių „Amen“ išreiškia dalyvavimą. (KBK, 1348)

 

Žodžio liturgija apima „pranašų raštus“, tai yra Senąjį Testamentą, ir „apaštalų atsiminimus“, tai yra jų laiškus ir Evangelijas; homilija ragina priimti girdėtąjį žodį pagal tai, kas jis iš tikro yra, – kaip Dievo žodį – ir pagal jį gyventi. Po to eina užtarimų malda už visus žmones. (KBK, 1349)

 

Atnašavimas (offertorium): prie altoriaus, kartais procesijos būdu, atnešami duona ir vynas, kuriuos kunigas Kristaus vardu paaukos eucharistinėje aukoje, ir jie taps Kristaus kūnu ir krauju. Tai tie patys veiksmai, kuriuos darė Kristus Paskutinės vakarienės metu, kai „paėmė duoną ir taurę“. „Tą tyrąją auką viena tik Bažnyčia aukoja Kūrėjui, su padėka atnašaudama Jam tai, kas Jo sukurta.“ Atnašaujant ant altoriaus kartojamas Melchizedeko veiksmas, ir Kūrėjo dovanos sudedamos į Kristaus rankas. Savąja auka Jis ištobulina visas žmonių pastangas aukoti aukas. (KBK, 1350)

 

Nuo pat pradžių krikščionys drauge su Eucharistijai skirta duona ir vynu atnešdavo ir dovanų, kad pasidalytų jomis su stokojančiais. Tas visados aktualus rinkliavos paprotys yra Kristaus pavyzdžio įkvėptas; Jis gi pats tapo vargdieniu, kad mus padarytų turtingus. (KBK, 1351)

 

Anafora. Apeigų šerdis ir kulminacija yra Eucharistijos malda – dėkojimo ir konsekracijos [perkeitimo] malda. (KBK, 1352)

 

Dėkojimo giesmėje (prefacijoje) Bažnyčia dėkoja Tėvui per Kristų Šventojoje Dvasioje už visus Jo darbus, už sukūrimą, Atpirkimą ir pašventimą. Visa bendruomenė tada įsijungia į nepaliaujamą šlovinimo giesmę, kurią triskart Šventam Dievui gieda Bažnyčia, angelai ir visi šventieji.

 

Epiklezėje Bažnyčia prašo Tėvą atsiųsti savo Šventąją Dvasią (arba savo galią laiminti) ant duonos ir vyno, kad Jos galia jie taptų Jėzaus Kristaus kūnu ir krauju ir kad Eucharistijos dalyviai būtų vienas kūnas ir viena dvasia (kai kuriose liturginėse tradicijose epiklezė seka po anamnezės).

 

Apsakant Eucharistijos įsteigimą, Kristaus žodžių bei veikimo jėga ir Šventosios Dvasios galybe čia esančiais tampa Kristaus kūnas ir kraujas duonos ir vyno pavidalais – sudabartinama vieną kartą visiems laikams Jo ant kryžiaus paaukotoji auka. (KBK, 1353)

 

Po to seka anamnezė, kurioje Bažnyčia prisimena Jėzaus Kristaus kančią, prisikėlimą ir garbingą įžengimą į dangų; ji atnašauja Tėvui auką Jo Sūnaus, kuris mus sutaikino su Juo.

 

Užtarimo maldoje Bažnyčia išsako tai, kad Eucharistija yra vieningai švenčiama su visa dangaus ir žemės, gyvųjų ir mirusiųjų Bažnyčia, taip pat vienybėje su Bažnyčios ganytojais – popiežiumi, diecezijos vyskupu, jo kunigais bei diakonais ir su viso pasaulio vyskupais drauge su jų Bažnyčiomis. (KBK, 1354)

 

Komunijos metu, sukalbėjus Viešpaties maldą ir sulaužius duoną, tikintieji gauna „duoną, nužengusią iš dangaus“ ir „išganymo taurę“ – „už pasaulio gyvbę" (Jn 6, 51) save atidavusio Kristaus Kūną ir Kraują. (KBK, 1355)

 

Eucharistijos garbinimas

 

Mišių liturgijoje savo tikėjimą realiu Kristaus buvimu vyno ir duonos pavidalais mes išreiškiame taip pat atsiklaupdami arba žemai nusilenkdami ir tuo parodydami, kad pagerbiame Viešpatį. „Tą Eucharistijai priderantį didžiausios pagarbos kultą Katalikų Bažnyčia skatino ir tebeskatina ne tik per Mišias, bet ir kitu metu: labai rūpestingai saugodama konsekruotas Ostijas, jas išstatydama tikintiesiems iškilmingai pagarbinti, nešdama jas su džiaugsmu palydimas procesijose.“ (KBK, 1378)

 

„Šventoji saugykla“ (tabernakulis)

 

Iš pradžių buvo skirta tinkamai laikyti Eucharistijai, kad būtų galima ją nunešti ligoniams arba nedalyvavusiems Mišiose. Pagilinusi tikėjimą realiu Kristaus buvimu Jo Eucharistijoje, Bažnyčia suvokė eucharistiniais pavidalais esančio Viešpaties tylaus adoravimo prasmę. Dėl to tabernakulis turi būti pastatytas ypačiai garbingoje bažnyčios vietoje ir taip įrengtas, kad pabrėžtų ir atskleistų Kristaus realaus buvimo Švenčiausiajame sakramente tiesą. (KBK, 1379)

 

Adoracija

 

Bažnyčiai ir pasauliui labai reikalingas Eucharistijos kultas. Jėzus mūsų laukia šiame meilės sakramente. Negailėkime laiko su Juo susitikti adoruodami, su giliu tikėjimu kontempliuodami, pasirengę atsilyginti už sunkias pasaulio kaltes bei nuodėmes. Tegu niekada nesibaigia mūsų adoracija! (KBK, 1380)  

 

Altorius

 

Vaizduoja du tos pačios paslapties atžvilgius: aukos altorių ir Viešpaties stalą; dar daugiau: krikščioniškasis altorius yra simbolis paties Kristaus, kuris tarp susirinkusių savo tikinčiųjų esti ir kaip auka, paaukota mums sutaikinti, ir kaip mums dovanotas dangiškas maistas. (KBK, 1383)

 

Ar būtina priimti Eucharistiją?

 

Viešpats mus primygtinai kviečia Jį priimti Eucharistijos sakramente: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus Kūno ir negersite Jo Kraujo, neturėsite savyje gyvybės!“ (Jn 6, 53). (KBK, 1384)

 

Kada galima pradėti priiminėti šventąją Komuniją?

 

CIC kan. 913 sako, jog tam, kad galima būtų teikti Eucharistiją vaikams, reikalaujama, kad jie turėtų pakankamą suvokimą ir tinkamą pasirengimą tiek, kad, pagal savo sugebėjimus, suprastų Kristaus slėpinį ir pajėgtų su tikėjimu bei pamaldumu priimti Viešpaties Kūną. CIC kan. 914 primena, jog Tėvai bei juos atstojantys asmenys, o taip pat ir klebonas įpareigojami pasirūpinti, kad naudojimosi protinėmis galiomis amžių pasiekę vaikai būtų tinkamai parengti ir, kiek galima greičiau, prieš tai atlikus sakramentinę išpažintį, pamaitinti šiuo dievišku maistu. Klebonas taip pat privalo budėti, kad į Šventąją Puotą nepatektų vaikai, dar negalintys naudotis protinėmis galiomis arba laikomi nepakankamai pasirengusiais. Tačiau, – CIC kan. 913 moko – vaikams, esantiems mirties pavojuje švenčiausiąją Eucharistiją galima suteikti, jei jie atskiria Kristaus Kūną nuo paprasto maisto ir gali su pagarba priimti Komuniją. Pagal Lietuvos Vyskupų Konferencijos 2014 m. išleistas „Vaikų ir jaunuolių rengimo Atgailos, Eucharistijos ir Sutvirtinimo sakramentams gaires“: „Atgailos ir Eucharistijos sakramentams rengiami Krikštą priėmę bei turintys tinkamą subrendimo amžių [pradedant nuo 7 metų] vaikai, kurių tėvai ar teisėti globėjai pareiškia norą ar sutikimą, kad jų vaikai būtų rengiami dalyvauti sakramentiniame Katalikų Bažnyčios gyvenime“.

 

Kam draudžiama priiminėti šventąją Komuniją?

 

CIC kan. 915 moko, kad priimti šventosios Komunijos neleidžiama ekskomunikuotiems ar inderdiktuotiems asmenims po bausmės uždėjimo ar paskelbimo, o taip pat ir kitiems, kurie užsispyrusiai lieka viešos sunkios nuodėmės stovyje.

 

Kaip tinkamai priimti Eucharistiją?

 

Kas jaučiasi padaręs sunkią nuodėmę, turi priimti Sutaikinimo sakramentą prieš eidamas Komunijos. (KBK, 1385)Eucharistijos sakramento didybės akivaizdoje tikintysis gali tik nuolankiai ir su karštu tikėjimu pakartoti Šimtininko žodžius: „Viešpatie, nesu vertas, [kad užeitum po mano stogu] kad ateitum į mano širdį, bet tik tark žodį, ir mano siela pasveiks“. (KBK, 1386)

 

CIC kan. 918 įsakmiai pataria, kad tikintieji priimtų šventąją Komuniją, švenčiant Eucharistiją, tačiau ji, laikantis liturginių apeigų, suteikiama ir ne Mišių metu tiems, kurie to prašo, turėdami teisėtą priežastį.

 

Eucharistinis pasninkas

 

Rengdamiesi tinkamai priimti šį sakramentą, tikintieji laikosi jų Bažnyčioje nustatyto pasninko. CIC kan. 919 pažymi, kad asmuo norintis priimti šventąją Komuniją bent valandą prieš turi susilaikyti nuo bet kokio maisto ar gėrimo, išskyrus vandenį ir vaistus, bet senyvi žmonės, ligoniai ir jais besirūpinantys asmenys gali priimti šventąją Komuniją, net jei ir likus mažiau nei valandai prieš priimant šventąją Komuniją, ką nors suvalgė ar išgėrė. Kunigas, tą pačią dieną prieš aukodamas antras ar trečias šv. Mišias gali ką nors suvalgyti, net jei ir nebūtų likę valandos laiko iki šventosios Komunijos.

 

Kūno laikysena

 

Kūno laikysena (judesiai, drabužiai) turi išreikšti pagarbą, iškilmingumą ir džiaugsmą tuo metu, kai Kristus ateina pas mus kaip svečias. (KBK, 1387)

 

Kaip dažnai priimti šventąją Komuniją?

 

Suvokdami pačios Eucharistijos esmę, tikintieji, jei yra reikiamai pasirengę, turėtų priimti Komuniją, kai tik dalyvauja Mišiose. (KBK, 1388)

 

CIC kan. 917 skelbia, kad tikintysis, priėmęs Komuniją, gali pakartotinai ją priimti tą pačią dieną, tačiau tik dalyvaudamas Eucharistijos šventime. CIC kan. 920 moko, jog kiekvienas tikintysis, po to, kai pirmą kartą priėmė šventąją Komuniją yra įpareigotas bent kartą per metus Velykų laikotarpyje ją priimti. Dėl teisėtos priežasties šią pareigą gali išpildyti ir kitu metų laiku.

 

Viatikas

 

CIC. kan. 922 moko, kad tikintieji, esantys bet kokiame mirties pavojuje yra guostini šventąja Komunija, teikiama kaip Viatikas. Nors jie ir tą pačią dieną būtų priėmę šventąją Komuniją, labai siūloma, kad atsidūrę mirties pavojuje iš naujo ją priimtų, o besitęsiant mirties pavojui, patariama, šventąją Komuniją priimti daugiau kartų atskiromis dienomis.

 

Komunijos vaisiai

 

Komunija mus tvirčiau suvienija su Kristumi. (KBK, 1391)

 

Komunija mus atskiria nuo nuodėmės. (KBK, 1393)

 

Dėl tos meilės, kurią Eucharistija mumyse įžiebia, ji mus saugo nuo būsimų sunkių nuodėmių. (KBK, 1395)

 

Mistinio kūno vienybė: Eucharistija ugdo Bažnyčią. (KBK, 1396)

 

Eucharistija įpareigoja vargšų atžvilgiu: kad teisingai priimtume už mus atiduotą Kristaus Kūną ir Kraują, turime atpažinti Kristų vargingiausiuose žmonėse, Jo broliuose. (KBK, 1397)

 

Eucharistija ir krikščionių vienybė. Kuo skaudžiau jaučiamas Bažnyčios suskilimas, kuris neleidžia bendrai artintis prie Viešpaties stalo, tuo karščiau meldžiamasi prašant Viešpatį, kad ateitų visų tikinčiųjų visiškos vienybės metas. (KBK, 1398)

 

Eucharistija – „būsimos garbės laidas“

 

Senovinėje maldoje Bažnyčia šlovina Eucharistijos paslaptį: „O šventasis Pokyli, kuriame Kristų priimame, skaudžią Jo kančią minime, siela malonę laimi, ir gauname būsimos garbės laidą. Kadangi Eucharistija yra Viešpaties Velykų atminimas, kadangi mūsų altoriaus Komunija mus pripildo „dangaus palaimos ir malonės“, tai Eucharistija taip pat yra išankstinis dalyvavimas dangaus garbėje. (KBK, 1402)