ATGAILA

Pagal Katalikų Bažnyčios Katekizmą (KBK), Prieiga internete: http://katekizmas.lt/kbk1996p2003/N14D5D.html [žiūrėta 2015 09 22], pagal Kanonų teisės kodeksas – Codex iuris canonici (CIC), Lietuvos vyskupų konferencija, Vilnius

 

CIC kan. 959 skelbia, kad Atgailos sakramente tikintieji, išpažindami nuodėmes teisėtam teikėjui, gailėdamiesi ir drauge pasiryžę taisytis, teikėjo suteiktu išrišimu gauna iš Dievo nuodėmių, padarytų po krikšto, atleidimą ir drauge sutaikomi su Bažnyčia, kurią nusidėdami sužeidė.

 

Atgailos sakramento pavadinimai

 

Jis vadinamas atsivertimo sakramentu, nes sakramentiniu būdu įvykdo Jėzaus raginimą atsiversti, atgailos sakramentu, nes nusidėjusiam krikščioniui nurodo asmeninį ir bažnytinį kelią atsiversti, gailėtis ir atsilyginti, išpažinties sakramentu, nes esminis jo elementas yra prisipažinimas – nuodėmių išpažinimas kunigui, atleidimo sakramentu, nes kunigo sakramentiniu nuodėmių atleidimu Dievas penitentui suteikia „atleidimą ir ramybę“, sutaikinimo sakramentu, nes nusidėjėliui dovanoja sutaikinančią Dievo meilę. (KBK, 1423-1424)

 

Kodėl reikia Sutaikinimo sakramento po Krikšto?

 

Per Krikštą gautas naujasis gyvenimas nepanaikina žmogaus prigimties trapumo ir silpnumo nei polinkio nusidėti, kurį tradicija vadina geismingumu; jis išlieka pakrikštytuose žmonėse, kad jie, Kristaus malonės padedami, išmėgintų save krikščioniškojo gyvenimo kovoje. Tai atsivertimo kova siekiant šventumo ir amžinojo gyvenimo, į kuriuos Viešpats mus nuolat kviečia. (KBK, 1426).

 

Vidinė atgaila

 

Vidinė atgaila yra radikali viso gyvenimo permaina, sugrįžimas, atsivertimas į Dievą iš visos širdies, nuodėmės atsižadėjimas, nusigręžimas nuo blogio, bjaurintis mūsų padarytais blogais darbais. Tuo pat metu vidinė atgaila yra troškimas ir pasiryžimas pakeisti gyvenimą, viliantis Dievo gailestingumo ir pasitikint Jo malonės pagalba. Tą širdies atsivertimą lydi išganingas skausmas ir liūdesys, kurį Bažnyčios tėvai vadino animi cruciatus (dvasios sielvartas), compunctio cordis (širdies graudulys). (KBK, 1431)

 

Kokios yra atgailos formos?

 

Vidinė krikščionio atgaila gali būti išreikšta labai įvairiai. Šventasis Raštas ir Bažnyčios tėvai ypač pabrėžia tris formas: pasninką, maldą, šalpą, kurios išreiškia atsivertimą savęs, Dievo ir kitų žmonių atžvilgiu. Be visa apimančio nuskaistinimo, kurį suteikia krikštas arba kankinystė, minėti šaltiniai išvardija ir kitas priemones nuodėmių atleidimui gauti: pastangas susitaikinti su artimu, atgailos ašaras, rūpestį artimo išganymu, šventųjų užtarimą ir veiklią meilę, kuri „uždengia nuodėmių gausybę“ (1 Pt 4, 8). (KBK, 1434)

Kasdieniame gyvenime atsivertimas reiškiasi susitaikinimu, varguolių globa, teisingumo ir teisės laikymusi ir jų gynimu, prisipažinimu klydus, brolišku įspėjimu, gyvenimo įvertinimu, sąžinės apyskaita, klusnumu dvasios vadovui, pagaliau prisiimant kentėjimus ir ištvermingai pakeliant persekiojimus dėl teisybės. Pats tikriausias atgailos kelias yra kasdien nešti savo kryžių ir sekti Jėzumi. (KBK, 1435)

 

Būdai ir priemonės stiprinti atsivertimo bei atgailos dvasią

 

Kasdienio atsivertimo ir atgailos šaltinis bei penas yra Eucharistija, nes joje sudabartinama mus su Dievu sutaikinusio Kristaus auka. Šventojo Rašto skaitymas, Valandų liturgijos ir „Tėve mūsų“ maldos, kiekvienas nuoširdus Dievo garbinimo ar pamaldumo veiksmas stiprina atsivertimo bei atgailos dvasią ir prisideda prie mūsų nuodėmių atleidimo. Taip pat liturginių metų atgailos laikai ir dienos (gavėnios laikas, kiekvienas penktadienis, primenantis Viešpaties mirtį) yra ryškus Bažnyčios atgailos metas. (KBK, 1436-1438).

 

Kas atleidžia nuodėmes?

 

Vien Dievas atleidžia nuodėmes. Tačiau Kristus galią atleisti nuodėmes pavedė apaštalų valdžiai. Ji yra įpareigota eiti „sutaikinimo tarnystę“ (2 Kor 5, 18). (KBK, 1441-1442).

 

Sutaikinimas su Bažnyčia

 

Dalydamasis su apaštalais savo paties galia atleisti nuodėmes, Viešpats taip pat jiems duoda galios sutaikinti nusidėjėlius su Bažnyčia. Šį bažnytinį Viešpaties pavedimo pobūdį itin pabrėžia Simonui Petrui ištarti iškilmingi Kristaus žodžiai: „Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 16, 19). „Aišku, kad ta pati Petrui duotoji galia surišti ir atrišti buvo suteikta ir apaštalų kolegijai, esančiai vienybėje su savo Galva (Mt 18, 18; 28, 16–20).“ (KBK, 1444)

 

Žodžiai surišti ir atrišti reiškia: ką jūs atskirsite nuo bendrystės su jumis, tas bus atskirtas ir nuo bendrystės su Dievu; ką jūs vėl priimsite į savo tarpą, tą ir Dievas priims. Susitaikinimas su Bažnyčia yra neatskiriamas nuo susitaikinimo su Dievu. (KBK, 1445)

 

Išpažintį atliekančiojo veiksmai

 

Gailestis. Tai „sielos skausmas ir nepakantumas padarytoms nuodėmėms drauge su pasiryžimu daugiau nebenusidėti“. (KBK, 1451)

 

Sąžinės apyskaita. Šio sakramento priėmimui dera pasirengti sąžinės apyskaitą Dievo žodžio šviesoje. Tinkamiausių tam tekstų reikia ieškoti Dekaloge ir Evangelijų bei apaštalų laiškų moralinėje katechezėje: Kalno pamoksle, apaštalų pamokymuose. (KBK, 1454)

 

Nuodėmių išpažinimas. Išpažinti nuodėmes kunigui yra esminė Atgailos sakramento dalis. „Penitentai per išpažintį turi pasisakyti visas sunkiąsias nuodėmes, kurias prisimena sąžiningai save ištyrę, net jeigu tos nuodėmės būtų pačios slapčiausios ir būtų nusižengta tik dviem paskutiniams Dekalogo įsakymams*; kartais jos sunkiau sužeidžia sielą ir yra pavojingesnės už tas, kurios padaromos atvirai“. Kai Kristų tikintieji stengiasi išpažinti visas nuodėmes, kurias tik prisimena, jie neabejotinai atidengia jas Dievo gailestingumui, kad būtų atleistos. Kurie elgiasi kitaip ir sąmoningai nuslepia kai kurias nuodėmes, tie nepateikia gerajam Dievui nieko, ką Jis galėtų atleisti kunigo tarpininkavimu. Juk „jeigu ligonis gėdisi parodyti gydytojui žaizdą, medicina negydys to, ko nežino.“ (KBK,1456)  

 

Nors, griežtai imant, tai nėra būtina, vis dėlto Bažnyčia labai pataria išpažinti kasdienes klaidas (lengvąsias nuodėmes). Iš tiesų dažnas mūsų lengvųjų nuodėmių išpažinimas padeda mums ugdyti savo sąžinę, kovoti su blogais polinkiais, leisti Kristui mus gydyti, tobuliau gyventi Dvasia. Šiuo sakramentu dažniau gaunama Tėvo gailestingumo dovana skatina mus būti tokius pat gailestingus kaip ir Jis. (KBK,1458)  

 

Atsilyginimas

Daugelis nuodėmių padaro žalos artimui. Reikia daryti visa, kas įmanoma, jai atitaisyti (pavyzdžiui, grąžinti pavogtus daiktus, sugrąžinti gerą vardą tam, kuris buvo apšmeižtas, atlyginti skriaudas). To reikalauja ir paprastas teisingumas. Be to, nuodėmė pažeidžia ir susilpnina patį nusidėjėlį, taip pat jo santykius su Dievu ir su artimu. Išrišimas pašalina nuodėmę, bet nepašalina nuodėmės sukeltos netvarkos. Pakilęs iš nuodėmės, nusidėjėlis dar turi atgauti visišką dvasios sveikatą. Jis turi padaryti dar šį tą savo nuodėmėms atitaisyti: turi atitinkamai „atsilyginti“ už savo nuodėmes arba jas „išpirkti“. Tas atsilyginimas taip pat vadinamas „atgaila“. (KBK,1459)  

 

Kaip dažnai eiti išpažinties?

 

Pagal Bažnyčios įsakymą „kiekvienas tikintysis, sulaukęs sąmoningo amžiaus, turi bent kartą per metus išpažinti sunkiąsias nuodėmes, kurias prisimena“. Kas jaučiasi sunkiai nusidėjęs, net jeigu ir labai gailisi, negali priimti šventosios Komunijos, prieš tai negavęs sakramentinio išrišimo, nebent būtų labai svarbi priežastis priimti Komuniją, o jis negalėtų pasiekti nuodėmklausio. Vaikai, prieš priimdami pirmąją šventąją Komuniją, irgi privalo atlikti išpažintį. (KBK, 1457)

 

Atgailos sakramento teikėjas

 

Kadangi sutaikinimo tarnystę Kristus patikėjo savo apaštalams, tai toliau ją atlieka jų įpėdiniai vyskupai ir vyskupų bendradarbiai kunigai. Vyskupai ir kunigai galią atleisti nuodėmes „vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ gauna Šventimų sakramentu. (KBK,1461)  

 

Atgailos sakramento vaisiai

 

Šis sakramentas mus sutaikina su Dievu ir Bažnyčia. (KBK,1468-1469)  

 

Atlaidai

 

 „Atlaidai yra laikinosios bausmės už nuodėmes, kurių kaltė jau panaikinta, atleidimas Dievo akivaizdoje; jį gauna aiškiai nurodytomis sąlygomis tinkamai pasirengęs krikščionis, tarpininkaujant Bažnyčiai, kuri, būdama Atpirkimo vaisių dalytoja, turi galios skirstyti ir suteikti atsilyginimo malonę iš Kristaus ir Jo šventųjų nuopelnų lobyno.“  

Atlaidai esti daliniai arba visuotiniai, žiūrint, ar jie atleidžia tik dalį laikinosios bausmės už nuodėmes, ar ją visą.“ „Kiekvienas tikintysis gali atlaidus [...] pelnyti sau pačiam arba juos pritaikyti mirusiesiems.“ (KBK,1471)  

 

Atgailos sakramento šventimas

 

Kaip kiekvienas sakramentas, taip ir Atgaila yra liturginis veiksmas. Jo įprastiniai elementai yra tokie: kunigo pasveikinimas ir palaiminimas, Dievo žodžio skaitymas sąžinei apšviesti ir gailesčiui sužadinti, raginimas gailėtis; išpažintis, kurioje kunigui asmeniškai išpažįstamos nuodėmės; atgailos paskyrimas ir priėmimas; kunigo teikiamas išrišimas; padėkos malda ir palydintis kunigo palaiminimas. (KBK,1480)  

 

Atgailos sakramentas taip pat gali būti teikiamas ir per bendruomenines apeigas, kurių metu visi drauge pasirengia išpažinčiai ir drauge dėkoja už gautą atleidimą. Tada asmeninė išpažintis ir individualus išrišimas esti įjungiami į Dievo žodžio liturgiją su skaitiniais ir homilija, bendrai atliekama sąžinės apyskaita, bendru atleidimo prašymu, „Tėve mūsų“ ir padėkos malda. (KBK,1482) 

 

Esant svarbiam reikalui, yra galimos bendruomeninės sutaikinimo apeigos, atliekant visuotinę išpažintį ir suteikiant visuotinį išrišimą. Toks svarbus reikalas gali būti betarpiškas mirties pavojus, kai kunigas (ar kunigai) nebeturi pakankamai laiko iškausyti kiekvieno penitento išpažinties. (KBK,1483) 

 

Sąžinės sąskaitos klausimynai:

 

Klausimynas pagal evangelinius palaiminimus

 

„Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5,3). Ar esu dvasios vargdienis, ar savo vidumi jaučiuosi vargdieniu, ar aš visuose dalykuose pasivedžiau Dievui? Ar esu laisvas ir atsiribojęs nuo visų žemiškų priklausomybių? Ką reiškia man pinigai? Ar aš stengiuosi vesti tvarkingą ir paprastą gyvenimo stilių, kuris pritinka tiems, kurie nori būti Evangelijos liudytojais? Ar rimtai suvokiu bauginančią nepasirinkto vargo problemą – vargo, kuris kasdien paliečia milijonus mano brolių ir seserų?

„Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti“ (Mt 5,4). Ar kančią, kaip daugelis pasaulio žmonių, suvokiu kaip nemalonę, bausmę ar vis dėlto kaip galimybę būti panašiu į Kristų? Ar stengiuosi kitus paguosti, ar vien tik aš siekiu būti paguostas? Ar esu pajėgus nemalonumus užlaikyti paslaptyje tarp manęs ir Dievo, nesistengdamas juos be reikalo išsakyti bet kur ir visiems?

„Palaiminti romieji: jie paveldės žemę“ (Mt 5,5). Ar esu nuolankus? Nors galbūt neatlieku smurto veiksmų, tačiau ar savo žodžiais bei mintimis nenukreipiu smurto prieš kitus? Ar esu pajėgus kontroliuoti tiek išoriškai, tiek vidujai savo pyktį? Ar esu malonus ir draugiškas šalia esantiems broliams ir seserims, bendradarbiams, tiems, kuriems patarnauju?

„Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti“ (Mt 5,6). Ar aš alkstu ir trokštu šventumo? Ar krypstu į šventumą, ar tiesiog pasidaviau vidutiniškumui ir drungnumui? Ar milijonų žmonių materialus alkis rimtai kvestionuoja mano nuolatinį ieškojimą patogumų ir buržuazinio gyvenimo stiliaus siekimą?

„Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo“ (Mt 5,7). Ar esu gailestingas? Kai susiduriu su brolio ar sesers, ar bendradarbio padaryta klaida reaguoju teisiančiai ar pasigailinčiai? Jėzus gailėjosi minios: o aš? Ar kartais nebuvau panašus į tarną, kuriam buvo atleista, tačiau, kuris pats nebuvo pajėgus atleisti? Kiek kartų prašiau ir gavau iš Dievo atleidimą už mano nuodėmes paviršutiniškai, nepasverdamas, kokią kainą Kristus sumokėjo už mane, kad pelnytų man atleidimą?

„Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą“ (Mt 5,8). Ar esu tyros širdies? Ar mano siekiai tyri? Ar pagal Jėzų mano „taip“ yra „taip“ o mano „ne“ yra „ne“? Ar spindi tyrumas mano širdyje, lupose, akyse, kūne... Ar siekiu tokį tyrumą išsiugdyti, būtiną ypač konsekruotiesiems? Tiesioginė priešprieša širdies tyrumui yra veidmainystė. Kam aš stengiuosi patikti savo veiksmuose: Dievui ar kitiems žmonėms?

„Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mt 5,9). Ar esu taikdarys? Ar stengiuosi, kad tarp priešingų žmonių grupių įsivyrautų taika? Kaip elgiuosi, kai kyla konfliktai tarp įvairių nuomonių ir interesų? Ar rimtai stengiuosi pateikti tik geras, pozityvias pastabas, tuo tarpu išvengti nereikšmingų, tuščių plepalų; tokių pastabų, kurios sukeltų trintį? Ar savo širdyje nešioju Dievo taiką, o jei ne, tai kodėl?

„Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5,10). Ar stengiuosi kantriai iškęsti sunkumus dėl Evangelijos? Kaip reaguoju, kai susiduriu su pažeminimais ar atmetimais? Ar aš asmeniškai jungiuosi su tais broliais ir seserimis, kurie tikrai kenčia dėl jų tikėjimo, dėl socialinio teisingumo ir laisvės?

 

Klausimynas pagal Jorge Medina Estevez knygą „Vai a confessarti?“

 

Kai kurie poelgiai, labiau nukreipti prieš Dievą:

• Buvai mažatikis? Abejojai tikėjimo tiesomis? Praradai pasitikėjimą Dievu ir pasidavei nevilčiai? Ar stengeisi giliau pažinti Jėzaus Kristaus Evangeliją ir ją pritaikyti savo gyvenime bei visame kame, kas nutinka? Gėdijaisi savo tikėjimo kitų akyse?

• Ar dažnai prisimeni Dievą: Meldiesi? Ar Jį prisimeni tik ko nors stokojant? Ar Jį garbinai ir Jam dėkojai už Jo geradarybes? Sukilai prieš Dievą?

• Buvai prietaringas?

• Prisiekei Dievu nesvarbiuose dalykuose, ar dar blogiau, apgaulinguose dalykuose? Jei davei pažadą ar įžadą, ar jį išlaikei?

• Ar pašventinai sekmadienius ir Bažnyčios šventes, dalyvaudamas Šventosiose Mišiose? Tai atlikai įsijungdamas ir pamaldžiai? Ar stengeisi nesiblaškyti arba kitų neblaškyti Šventųjų Mišių metu? Praleidai Šventąsias Mišias be rimtos priežasties, tik iš apsileidimo, tingumo, arba dėl to, kad „nebuvo noro“? Krikščioniškasis gyvenimas nesusideda iš to, kas mums patinka...

 

Peržvelk savo santykius su šeima:

• Jei esi vaikas: esi malonus, patarnaujantis, pagarbus, paklusnus, meilingas ir kantrus su savo tėvais? Esi per daug reiklaus, ypač daug prašai pinigų ir rūbų? Esi nepatenkintas maistu, kurį tau paruošia namuose? Ar priimti savo tėvų patarimus? Ar pagal savo galimybes pagelbėji šalia esantiems senyvo amžiaus žmonėms, ligotiems ir skurstantiems? Jei negyveni su savo tėvais, ar juos aplankai, ar bent parašai jiems? Jei juos įžeidei, ar paprašei atleidimo? Jei buvo ar yra sergantys, ar pasirūpinai pakviesti jiems kunigą, kad būtų patenkinti jų dvasiniai poreikiai? Jei jau yra mirę: ar meldeisi, kad Dievas atleistų jiems nuodėmes ir suteiktų amžinąjį gyvenimą?

• Jei esi šeimos tėvas ar motina: ar rūpiniesi savo vaikų auklėjimu? Juos auklėji, mokydamas pažinti Jėzų ir gyventi pagal Jo Evangeliją? Ar jiems rodai gerą pavyzdį visuose gyvenimo srityse? Gal be reikalo pakėlei prieš juos balsą ir buvai per daug griežtas jiems? Arba priešingai, esi jiems per daug pataikaujantis? Ar sieki įgyti jų pasitikėjimą? Ar jiems aiškiai kalbėjai ir perteikei krikščionišką požiūrį svarbiais jų gyvenimo momentais, ar labiau rinkaisi patogią ir neatsakingą tylą? Jei tavo vaikai susituokę, gal nediskretiškai įsiveržei į jų šeimos intymumą? Gal klauseisi apkalbų ir išsakytų kritikų apie tavo žentus ar marčias, prieš tai neįsitikinęs ar sakomi dalykai yra teisingi? Gal įvairiomis kritikomis, burnojimais ir komentarais  sukėlei barnius savo vaikų šeimose?

• Jei esi vyras ar žmona: esi malonus savo žmonai/vyrui? Ar vengei nenaudingų ginčų ir nemalonių akimirkų dėl smulkmenų? Gal vadovaujiesi savo kaprizais? Ar viską darai, kad tavo namai būtų malonūs ir svetingi? Ar pagarbiai ir supratingai bendrauji su savo uošviais? Ar savo mintimis, troškimais ir veiksmais buvai ištikimas savo sutuoktiniui? Gal pasiduodi nepasvertam pavydui, apkartindamas savo žmonos/vyro gyvenimą? Ar ieškai, kad Dievas apsigyventų tavo namuose? Ar dažnai meldiesi su savo vyru/žmona? Ar meldiesi už jį/ją? Jei suklydai, ar turėjai drąsos šią klaidą pripažinti? Jei tavo sutuoktinis suklydo, ar jam atleidai, ar priešingai, ilgai varginai savo kaltinimais?

 

Dabar tavo santykiai su kitais žmonėmis:

• Jei esi valdžios atstovas: ar teisingai davei kiekvienam, kas jam priklauso, galbūt, pamynei teisingumą dėl rekomendacijų, simpatijų ar „korupcijos“? Gal savo autoritetą naudojai prievartai ar saviems tikslams? Gal dėl savo aplaidumo, bereikalingomis ar pretenzingomis praktikomis, vėlinai atlikti tai, ką turėjai padaryti? Gal dėl šališkumo ar iš keršto diskriminavai nusipelniusius žmones?

• Jei esi profesionalas, tarnautojas, darbininkas: Ar buvai atsakingas, sąžiningai ir veiksmingai atlikdamas savo darbą? Ar nevieloji į darbą? Ar atlikai, kas pridera tavo darbui? Ar buvai malonus pagelbėdamas, kuriems reikėjo pagalbos? Gal nesaugodamas žaliavų ir darbo įrankių padarei žalos institucijai, kurioje dirbi?

• Jei atlieki profsąjungos veiklą: Ar atsižvelgei ne tik į savo korporacijos ar grupės interesus, bet ir į kitų bei į šalies interesus? Ar iš savo pusės padarai viską, kad visuomenė būtų teisingesnė, broliškesnė ir žmogiškesnė?

• Jei esi studentas: ar stengiesi mokintis? Ar studijuoji tik dėl savo ateities, ar ir galvodamas apie tarnystę kitiems? Gal tinginiavai ir gavai pažymius neproporcingus tavo darbui? Taip atmestumei tau suteiktas Dievo dovanas ir pamintumei pastangas, kurias visuomenė įdeda dėl tavęs.

 

Bendras elgesys:

• Ar esi paslaugus ir malonus? Kai atlieki kokį patarnavimą, tai darai nuoširdžiai ir be išskaičiavimų, ar vis galvoji kaip tau bus atsilyginta? Ar atsitrauki nuo to, kas tau patinka tam, kad padarytum artimą laimingu, ar priešingai, pirmiausia žiūri tik savo norų, savo poreikių ir to, kas tau patinka? Ar esi kaip Jėzus, „nusižeminęs ir nuolankios širdies“ (plg. Mt 11,29), o gal akiplėšiškas, tuščias ir išdidus? Ar valdai savo charakterį? Ar atleidi už tau padarytus įžeidimus? Jei neatleidi kitiems, nei Dievas tau neatleis. Ar bendradarbiauji su savo parapija ir kitomis bendruomeninėmis organizacijomis?

• Kai diskutuoji arba kalbi apie politiką, ar stengiesi būti objektyvus pateikdamas savo tvirtinimus? Gal pasiduodi vienai ar kitai politinei srovei, labiau ieškodamas savų, o ne šalies interesų? Prisidedi prie neteisingų veiksmų tų žmonių, kurie gali paremti tavo pozicijas? Ar esi pajėgus atpažinti žmonėse, kurie mąsto skirtingai nei tu, pozityvius dalykus?

• Ar gerbi žmones ir kitų idėjas?

 

Nei tavo, nei kito gyvenimas tau nepriklauso:

• Gal kenkei savo sveikatai persivalgydamas, ar persigerdamas? Vartojai narkotikus, ar siūlei jų kitiems? Savo, ar kitų gyvenimą pastatei į bereikalingus pavojus? Ar vairuodamas automobilį esi išmintingas, laikaisi kelio taisyklių?

• Gal siekei nutraukti savo gyvenimą? Neteisingai sužeidei kitus? Žiauriai elgeisi su gyvūnais?

• Gal kurio nors būdu prisidėjai abortuojant kūrinį, esantį motinos įsčiose? Tai žmogžudystė, kaip ir bet kuri kita, o gal ir sunkesnė ir už kitas, jei atsižvelgsime į kūrinio nekaltumą ir nepajėgumą gintis.

• Kiekvienas turi galvoti ir apie savo artimo dvasinį gėrį. Gal rodei blogą pavyzdį? Gal pašiepei teisingai besielgiantį artimą? Gal davei patarimą, priešingą Kristaus Evangelijai? Gal pagelbėjai piktą darantiems? Gal tylėjai, matydamas kaip ginama kokia neteisybė?

 

Turi gerbti visa, kas susiję su seksu, dėlto, kad ir ši sritis yra Dievo darbas, bei dėlto, kad Jis norėjo, jog žmogiškasis kūnas būtų Šventosios Dvasios šventove (plg. 1 Kor 6,15-20):

• Gal turėjai neskaisčių minčių, troškimų bei norų? Gal neskaisčiai elgeisi su savimi ar su kitais žmonėmis? Gal sukėlei aistras netinkamomis kalbomis, elgesiu, neprideramai rengdamasis? Gal skaitei nepadorias knygas, žurnalus? Gal žiūrėjai nepadorius filmus ar dalyvavai surengtuose nepadoriuose ir provokuojančiuose spektakliuose? Gal žiūrėjai nešvankias televizijos programas ar lankeisi nešvankiuose internetiniuose puslapiuose? Jei esi susižadėjęs, ar su sužadėtiniu bendravai pagarbiai ir tyrai, kaip ir pridera?

• Jei esi susituokęs, ar delikačiai užlaikei santuokinę ištikimybę? Gal naudojai nenatūralias priemones išvengti nėštumui?

 

Taip pat turi laikyti pagarboje kitų turtą:

• Gal be leidimo ką nors paėmei, kas tau nepriklauso? Gal buvai perspėtas dėl savo reikalų? Gal nusiminei, pykai ir pavydėjai sėkmės kitiems?

• Jei nenusipelnęs paėmei kito dalyką, ar jį sugražinai?

• Jei turi tarnautojų ar darbininkų, jiems teisingai, dar daugiau, dosniai atsilygini, ar priešingai, turi dvejopus atlyginimo kriterijus, vienus sau ir savo troškimams išpildyti, kitus kitiems ir jų poreikiams? Ar atsimeni Jėzaus žodžius, pamokančius elgtis su kitais taip, kaip tu nori, kad su tavimi elgtųsi (plg. Mt 7,12; Lk 6,31; Tob 4,16)? Ar užlaikei socialinius įstatymus, liečiančius poilsį, atostogas, įmokas ir išmokas? Juk tikrai piktiniesi, kai kiti to neatlieka tau...

• Ar sąžiningai sumokėjai mokesčius?

• Gal buvai gobšus ir šykštus?

 

Taip pat privalai būti nuoširdus:

• Apsimeti? Tai darai iš tuštybės, kad pasirodytumei geresnis nei esi, kad nuslėptumei savo klaidas ir vengtumei atsakomybės? Suklastojai dokumentus, mokyklines pastabas, parašus ar balansą?

• Apšmeižei savo artimą, norėdamas klastingai jam pakenti? Nusikratei atsakomybės apkaltindamas kitą?

• Paskelbei savo artimo trūkumus? Turi atsiminti, net jei ir šie trūkumai yra tikri, tačiau tau neatveria kelių be rimtos priežasties apie juos viešai kalbėti. Komentavai kitų defektus? Nesivaržydamas be rimto pagrindo teisei jų veikimo būdą?

 

Ir dar kai kas:

• Ar atlieki atgailą atsiteisiant už savo nuodėmes? Ar užlaikei Pelenų Trečiadienio bei Didžiojo penktadienio pasninką ir abstinenciją? Ar atlikai specialius atgailos, maldos ir meilės darbus Gavėnios penktadieniais?

• Kaip Katalikų Bažnyčios narys jos atžvilgiu turi ne tik dvasines pareigas, bet ir materialines:

  • Ar prisidedi prie Bažnyčios išlaikymo, finansiškai padėdamas padengti jos dideles išlaidas? Nekalbama vien apie savanorišką išmaldą, bet apie pagal galimybes suteikiamą konkrečią pagalbą ekonominiam bažnyčios išlaikymui.

 

 

Klausimynas pagal Sąžinės patikrinimo klausimai pagal naująsias „Atgailos apeigas“ (paimta iš http://www.katalikai.lt/index.php?id=203)

 

I. Viešpats sako:

Mylėsi savo Viešpatį Dievą visa savo širdimi.

 

1. Ar kreipiu savo širdį į Dievą taip, kad laikyčiausi jo įsakymų ir jį mylėčiau labiau už viską, kaip vaikas myli savo gimdytojus? O gal esu per daug susirūpinęs žemiškais dalykais? Ar savo veiksmuose vadovaujuosi gerais ketinimais?

2. Ar tvirtai tikiu Dievu, kuris mums kalbėjo per savo Sūnų Jėzų Kristų? Ar ištikimai laikausi Bažnyčios mokymo? Ar rūpinuosi krikščionišku mokslu, klausydamas Dievo žodžio, dalyvaudamas katekizmo aiškinimuose, saugodamasis tikėjimui kenksmingų dalykų? Ar visada ir be baimės išpažinau tikėjimą Dievu ir Bažnyčia? Ar privačiame ir viešame gyvenime elgiausi kaip dera krikščioniui?

3. Ar rytą ir vakarą meldžiausi? Ar mano malda buvo tikras proto ir širdies pokalbis su Dievu? Gal ji tik išorinė apeiga? Ar paaukojau Dievui savo darbus, džiaugsmus ir skausmus? Ar gundymų metu kreipiausi Į Dievą?

4. Ar gerbiu ir myliu Dievo vardą? O gal Dievui piktžodžiavau, neteisingai prisiekiau ar be reikalo minėdavau Dievo vardą? Ar neniekinau Mergelės Marijos bei kitų šventųjų?

5. Ar švenčiau sekmadienius ir Bažnyčios įsakytas šventes? Ar nuoširdžiai, aktyviai ir rūpestingai dalyvauju liturgijoje, ypač Eucharistijoje? Ar vykdžiau metinės išpažinties įsakymą ir priėmiau velykinę Komuniją?

6. Ar neturiu „kitų dievų“, tai yra kitų dalykų, kuriais labiau rūpinuosi ir daugiau pasitikiu, kaip Dievu, pavyzdžiui: turtu, prietarais, spiritizmu, burtais, kerais ir panašiais dalykais, kuriuos garbinu kaip Dievą?

 

II. Viešpats sako:

Mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau.

 

1. Ar tikrai myliu savo artimą? Gal savo tikslams pasiekti piktnaudžiauju artimo gerumu? Gal jam darau tai, ko nenoriu, kad jis man darytų? Ar nepapiktinau artimo savo blogais žodžiais ir elgesiu?

2. Ar kantriai ir su nuoširdžia meile duodu savo namiškiams gėrybių ir džiaugsmo? Vaikams: Ar esu paklusnus tėvams? Ar gerbiu juos? Ar padedu dvasiniuose ir materialiniuose reikaluose? Tėvams: Ar pakankamai rūpinuosi krikščionišku vaikų auklėjimu? Ar padedu jiems savo pavyzdžiu ir tėvišku patarimu? Sutuoktiniams: Ar esu visur ir net mintyse ištikimas?

3. Ar dalijuosi savo gėrybėmis su neturtingesniais? Ar pagal savo galimybes ginu prispaustuosius, padedu nelaimingiems ir vargšams? Ar neniekinu artimo, ypač vargingesnio, silpnesnio, atvykėlio ir šiaip kitokio nei aš žmogaus?

4. Ar vykdau per Sutvirtinimą priimtus įsipareigojimus, dalyvaudamas Bažnyčios apaštalavimo ir meilės darbuose, parapijos gyvenime? Ar padedu Bažnyčiai ir visuomenei savo išgalėmis? Ar meldžiuosi už Bažnyčios vienybę, tautų pašventinimą, taiką ir teisingumą, už visuotinę gerovę?

5. Ar rūpinuosi bendruomenės, kurioje gyvenu, gerove bei laime? Gal gyvenu vien tik sau? Ar nuoširdžiai siekiu, kad pasaulyje klestėtų teisingumas, geri papročiai, santaika, meilė? Ar atlieku pilietines pareigas? Ar moku mokesčius?

6. Ar, atlikdamas pareigas, esu teisingas, darbštus, garbingas? Ar nuoširdžiai atlieku savo pareigas bendruomenei? Ar teisingai užmokėjau darbininkams ir man patarnavusiems? Ar laikiausi savo pažadų bei sutarčių?

7. Ar buvau klusnus, pagarbus ir ištikimas savo teisėtiems vyresniesiems?

8. Ar nepiktnaudžiauju savo pareigomis ir autoritetu? Ar paslaugiai tarnauju kitų gėriui?

9. Ar laikausi tiesos ir teisingumo atlikdamas pareigas? Gal kam nors pakenkiau meluodamas, šmeiždamas, apkalbėdamas, be pagrindo įtarinėdamas, išduodamas paslaptį, neteisingai skųsdamas.

10. Ar nepažeidžiau kitų gyvybės, sveikatos, gero vardo ir garbės? Gal padariau jiems žalos? Gal patariau žudyti ar žudžiau negimusią gyvybę? Gal kerštaudamas ir neapkęsdamas persekiojau kitus? Gal atsiskyriau nuo jų dėl barnių, nesantaikos, įžeidimų, pykčio ir panašiai? Gal dėl savimeilės, apsileidimo nesistengiau paliudyti kitų nekaltumo?

11. Ar nepasisavinau svetimų gėrybių? Gal neteisėtai ir neleistinai jų troškau? Gal kitiems padariau skriaudą? Ar stengiausi atlyginti žalą ir sugrąžinti svetimas gėrybes?

12. Jeigu esu nuskriaustas, ar stengiausi atleisti ir susitaikyti, kaip Kristus moko? Gal esu pilnas neapykantos ir keršto?

 

III. Viešpats Kristus sako:

Būkite tobuli kaip jūsų dangiškasis Tėvas.

 

1. Kokia svarbiausia mano gyvenimo kryptis? Ar tikiu amžinuoju gyvenimu? Ar rūpinuosi dvasine pažanga, malda, Dievo žodžio skaitymu, mąstymu? Ar dalyvauju sakramentiniame Bažnyčios gyvenime? Ar susivaldau? Ar nepataikauju savo negeriems norams ir jausmams? Ar susitvardau? Gal pavydžiu? Gal esu nesaikingas valgydamas ir gerdamas? Gal iš puikybės ir tuščio pasididžiavimo aukštinausi prieš Dievą ir niekinau kitus, save laikydamas pranašesniu už kitus? Gal kitiems primesdavau savo valią, nepaisydamas kitų laisvių bei teisių?

2. Kaip naudojau laiką, jėgas ir kitas iš Dievo gautas dovanas bei talentus? Ar visa tai panaudojau, kad diena iš dienos daryčiau pažangą? Gal buvau tingus ir apsileidęs?

3. Ar kantriai pakėliau skausmus bei gyvenimo nepasisekimus? Gal visai nesirūpinau susivienyti su Kristumi kančioje ir sunkumuose, kad taip „papildyčiau, ko stinga Kristaus kančiai?“ Ar nustatytomis dienomis pasninkavau?

4. Ar buvau kuklus ir saugojau skaisčius savo jausmus bei visą kūną, kaip Šventosios Dvasios buveinę, skirtą prisikėlimui ir garbei? Ar savo kūną laikiau Dievo žmogui duotu meilės ženklu, pilnai atsiskleidžiančiu tik santuokoje? Ar neišniekinau savo kūno paleistuvavimu, ištvirkavimu, nepadoriais žodžiais ir mintimis, norais bei veiksmais? Gal atsidaviau aistroms? Gal dalyvavau krikščionišką ir žmogišką kilnumą žeminančiose paskaitose, pokalbiuose ar pasilinksminimuose? Gal savo žodžiu ar elgesiu kitus gundžiau nusidėti? Ar santuokiniame gyvenime laikiausi sąžinės nurodymų bei krikščioniškosios moralės normų?

5. Gal bijodamas ar veidmainiaudamas elgiausi prieš savo sąžinę?

6. Ar visada stengiausi gyventi kaip tikras Dievo vaikas ir elgtis pagal Šventosios Dvasios įkvėpimą? Gal esu savo norų ir aistrų vergas